Minimalus dirvoje plintančių ligų kiekis
Sunkiai išnaikinamos dirvoje plintančios ligos gali atnešti didelius derliaus nuostolius. Todėl labai svarbu išlaikyti kuo žemesnį plintančių ligų lygį, o tai galima pasiekti laikantis tinkamos sėjomainos. Rapsai sudaro visas sąlygas nematodams plisti, todėl, jei įmanoma, nenaudokite šių augalų runkelių sėjomainoje. Rekomenduojama runkelius auginti ne dažniau, kaip kas ketverius metus. Jeigu sėjomainoje naudojami rapsai - runkelius auginkite ne dažniau, kaip kas penkerius metus. Cukriniai runkeliai negali būti auginami dažniau nei kas trys metai (arba kas ketveri metai, jeigu sėjomainoje naudojami rapsai). Visi priešsėliai turi būti atsparūs nematodams. Jeigu lauke yra nematodų, priešsėlyje sėkite augalus, kurie sumažintų nematodų plitimą.
Runkeliniai nematodai (Heterodera schachtii S.)
Tai labai smulkios, iki 1 mm ilgio, plika akimi nematomos kirmėlaitės. Patinėliai ir lervos – kirmėliškos išvaizdos, patelės – pūslelės formos, geltonos ar rusvos spalvos. Apvaisinta patelė prisitvirtina prie augalo šaknies ir čiulpia sultis. Runkeliniai nematodai kenkia cukriniams ir pašariniams runkeliams, burokėliams, kopūstams, ropėms ir kitiems balandinių ir kryžmažiedžių šeimos augalams. Pažeisti augalai skursta, jų lapai būna gelsvai žali, smulkūs, suglebę, vysta, ypač tai išryškėja šiltomis dienomis ar popietinėmis valandomis. Šakniavaisiai užauga maži, deformuoti, gausiai apaugę smulkiomis šaknelėmis, atrodo lyg „barzdoti“. Ant smulkių šaknelių galima rasti panašių į smėlio trupinėlius, tik lengvai sutraiškomų pūslelių. Drėgnas pavasaris ir sausa vasara yra palankūs nematodams daugintis ir kenkti.
Apsaugos priemonės
Ankstyva sėja, tinkama sėjomaina, nematodais užkrėstuose plotuose auginti miglinius augalus ar dobilus, kurių šaknys stimuliuoja nematodų lervų ritimąsi, bet stabdo tolimesnį jų vystymąsi, rūgščių dirvų kalkinimas, subalansuotas tręšimas fosforo ir kalio trąšomis, balandinių ir kryžmažiedžių šeimų piktžolių naikinimas. Šiuo atveju nepatartina auginti cukrinius runkelius ir rapsus vienoje sėjomainoje.
Virusinė liga. Virusą platina grybas (Polymyxa betae). Liga pažeidžia visų rūšių runkelius. Dėl ligos pažeidimo derlius gali sumažėti 50-70%. Ligos sukelėjo sporos išlieka gyvybingos iki 30 metų. Ilgas ligos patentinis periodas. Po infekcijos dirvoje požymiai ant runkelių pasėlių pasirodo tik po 2-3 metų. Šiuo metu Lietuvoje nėra paplitusi liga. Rasta tik vienoje vietoje suvalkijoje Šakių rajone. Pagrindiniai simptomai: lapų spalva tampa salotinė, lapai ištysę. Šaknys „barzdotos“, silpnai išaugusios, vandens indai šaknyje patamsėję, matosi tamsesnės rievės, žemas cukringumas.
Liga plinta tik su dirvožemiu. Greitesnis plitimas vyksta lengvesnėse dirvose. Pagrinde liga išplatinama su žemės ūkio technika, pernešami dirvožemio likučiai iš vieno lauko į kitą. Tai labai pavojinga liga su kuria kovoti efektingai yra sunku.
Apsaugos priemonės
Neauginti užkrėstuose laukuose šakniavaisinių augalų. Auginti javus, daugiametes žoles. Higieninės priemonės, tai žemės ūkio padargų valymas prieš pervažiuojant iš vieno lauko į kitą. Prieš įvažiuojant į fabrikus autotransporto ratų plovimas. Cukrinius runkelius iš užkrėsto lauko perdirbti atskirai, atskirti gamybos atliekas.
Pagrindinis ir efektyviausias kovos ir apsisaugojimo nuo šios ligos būdas yra auginti rizomanijai atsparias cukrinių runkelių veisles.
Daigų juodšaknė
Sukelėjai (Pythium ultimum, Aphanomyces cochlioides, Rhizoctonia solani Kuhn.)
Liga pažeidžia runkelius nuo sėklos dygimo pradžios (sėkla supūva) iki 2-4 lapų. Runkelių daigų šaknelės darosi vandeningos, persmaugtos, plonėja, ruduoja, susitraukia į juodą siūlą ir daigas žūsta.Vėlesniuose tarpsniuose pažeisti runkelių augalai (Aphanomyces) išgyvena, tačiau vystosi silpnai, nes jų šaknys būna persmaugtos ir pajuodę. Šakniavaisių derlius užauga menkesnis ir prastesnės kokybės. (Pythium, Aphanomyces, Rhizoctonia) dauginasi ir plinta dirvoje. Juodšaknei plisti palankus yra vėsus oras, drėgmės perteklius, bloga dirvos aeracija (po lietaus susidariusi pluta, netinkama dirvos struktūra).
Apsaugos priemonės
Būtina atkreipti dėmesį į dirvos struktūrą ir jos dirbimą. Nesėti runkelių į užmirkusias arba į dirvas kuriuose aukštai gruntinis vanduo. Ruošiant dirvą pavasario sėjai, nedirbti nesubrendusios per šlapios dirvos, kad nebūtų pažeista dirvožemio kapiliarų sistema. Nesusmulkinti viršutinį, uždengiantį sėklas dirvos sluoksnį iki dulkių frakcijos. Jis turi būti purus ir optimaliai rupus (vyrauja grumstai nuo 1 iki 10 mm dydžio, o didesnių turi būti mažiau. ne daugiau 10-20 % - 20 mm ir ne daugiau 5 % - 50 mm, kad nesusidarytų pluta
Lapų ligos išplinta antroje vasaros pusėje liepos mėn. pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, o nepalankiais ligoms metais gali pasirodyti tik rugpjūčio pabaigoje. Rudmargė arba runkelių cerkosporozė (sukėlėjas - Cercospora beticola Sacc.). Pažeidžia senesnius lapus, ant kurių atsiranda smulkios, apvalios dėmelės, apjuostos rausvai rudu arba rausvai violetiniu apvadu. Vėliau dėmės šviesėja ir prakiūra. Nekrotinėse dėmelėse matomi juodi, smulkūs taškeliai – sporų telkiniai. Drėgnu oru dėmių paviršius būna apsitraukęs melsvai pilkomis apnašomis. Pirmiausiai liga pasirodo atskirose lauko vietose, bet gana greitai gali išplisti visame lauke. Stipriau pažeisti lapai vysta, džiūsta, gula ant žemės, tačiau lieka prisegti prie šakniavaisio kerpės. Stipriai ligai išplitus lauke gali žūti visi augalų lapai. Rudmargė gali ženkliai sumažinti šakniavaisių svorį ir cukringumą. Liga plinta sporomis kurias platina vėjas ir lietus. Ligos sukėlėjas lengvai peržiemoja šiltą žiemą runkelių liekanose, gali plisti ir su sėkla. Tačiau pagrindinis infekcijos šaltinis yra ligoti augalų lapai likę lauke po derliaus nuėmimo. Runkeliams užsikrėsti rudmarge palankios sąlygos: oro temperatūra dieną +25-35º C, naktį - per 16º C, o santykinė oro drėgmė didesnė kaip 70 % bei vyrauja apsiniaukę, drėgni orai, rūkas, dėl temperatūrų skirtumo dieną ir naktį susidariusi lašelinė drėgmė ant lapų. Baltuliai arba runkelinė ramuliarija sukelėjas (Ramularia beticola). Pažeidžia senesnius ir vidutinio amžiaus lapus, ant jų atsiranda nešvariai žalsvų, iš pradžių neryškiai atsiskyrusių nuo sveikų audinių dėmių. Vėliau jas apjuosia šiek tiek tamsesnės spalvos kampuotas apvadas, kuris laipsniškai didėja, bet būna ne didesnis kaip 10-15 mm skersmens. Vėliau dėmės pasidaro pilkšvai baltos, kiek pakilusios, dažnai su rudu apvadu pakraščiuose. Stambesnių dėmių centruose audiniai sutrūkinėja ir ištrupa. Grybui plisti reikalinga šiluma ir drėgmė, tačiau Ramularia grybas geriau vystosi vėsesniu, palyginus su Cercospora, oru (optimali temperatūra – 17º C). Ligos sukėlėjas žiemoja ligotų runkelių lapų liekanose. Baltulių grybo konidijas perneša vėjas su lietaus lašais. Ligai plisti susidaro palankios sąlygos, kai, naudojant šiuolaikines runkelių nuėmimo technologijas lapai paskleidžiami lauke, o runkeliai auginami nesilaikant sėjomainos reikalavimų ar net atsėliuojami.
Apsaugos priemonės
Laikytis sėjomainos, rudenį giliai ir kokybiškai užarti runkelių liekanas. Ligų plitimo metais rekomenduojama purkšti fungicidais. Nuo rudmargės ir baltulių purškiama liepos mėn. antroje pusėje – rugpjūčio mėnesį, priklausomai nuo ligų išplitimo.