Tręšimas

Tręšimas privalo aprūpinti cukrinius runkelius visomis būtinomis augimui ir vystymuisi maisto medžiagomis ir tuo pačiu optimizuoti tręšimo kaštus!

Subalansuotas tręšimas

Subalansuotas tręšimas reiškia runkelių aprūpinimą maisto medžiagomis, kurios reikalingos optimaliam runkelių augimui. Nepertręškite, nes tai yra nereikalingas resursų išnaudojimas ir daro žalingą poveikį aplinkai. Geriausias maisto medžiagų įsisavinimas pasiekiamas toje dirvoje, kuri yra geros cheminės – (pH), fizinės – (gera struktūra) ir biologinės (sliekai) būklės – kitaip tariant, šaknų augimui yra tinkamos sąlygos. Tinkama dirvos būklė padidina maisto medžiagų panaudojimo efektyvumą, o tai reiškia mažesnį poreikį trąšų sunaudojimui.

Tręšimas turi atitikti šiuos faktorius:

augalo poreikius;
maisto medžiagų rezervus dirvoje;
maisto medžiagas iš mėšlo;
maisto medžiagas iš augalinės kilmės atliekų;
aplinkos reikalavimus.

Kai kurios maisto medžiagos yra pačioje dirvoje, o kitas reikia įterpti pavasarį, kai prasideda runkelių sėja.

Reikalingos šios maisto medžiagos:

Azotas (N);
Fosforas (P);
Kalis (K);
Natris (Na)
kartais:
Boras (B);
Manganas (Mn);
Magnis (Mg);
Organinės trąšos.

Kraikinis mėšlas

Mėšlas pagerina ne tik chemines, bet ir fizines dirvos savybes. Kraikinis mėšlas efektyviausias jauriniuose dirvožemiuose. Mėšlu tręšiamų laukų mažėja dirvožemio rūgštingumas. Mėšlo tręšiamoji vertė ir cheminė sudėtis daug priklauso nuo gyvulių rūšies, naudoto kraiko, susiskaidymo laipsnio.

Kraikinio mėšlo cheminė sudėtis:

pH	7,9	7,4	8,0	8,0
Organinės medžiagos %	16,5	18,7	18,4	16,2
Bendrasis azotas N %	0,53	0,76	0,45	0,50
Amoniakinis N %	0,13	0,21	0,05	0,12
Fosforas %	0,25	0,49	0,22	0,21
Kalis %	0,59	0,48	0,59	0,47
Kalcis %	0,74	0,78	0,77	0,75
Magnis %	0,31	0,35	0,21	0,29
Geležis %	0,26	0,26	0,19	0,25

Taip pat mėšle yra daug mikroelementų, kaip mangano, cinko, vario, mažiau molibdeno.

Su 1 t kraikinio mėšlo vidutiniškai į dirvožemį patenka: azoto apie 4-5 kg, fosforo (P2O5) – 2 kg, kalio (K2O) – 5-5,5 kg. Mėšlo veikimas trunka 5 – 6 metus.

Per pirmuosius 2 - 4 metus augalai iš mėšlo paima; azoto apie 25 % (iš mineralinių trąšų 60-70 %), fosforo - apie 35-40 %, kalio – apie 60-70 %.
Todėl patręšus runkelius 40-50 t/ha kraikinio mėšlo, mineralinių trąšų normas galima sumažinti: azoto apie 30-40 kg, fosforo – apie 20-25 kg, kalio – apie 45-50 kg. Tinkamiausias laikas runkeliams mėšlą kratyti yra ruduo. Vasaros pabaigoje verta kratyti tik šiaudingą mėšlą. Dažnai mėšlas, jeigu nėra gerai perpuvęs, pirmąją kultūrą mažiau veikia negu antrąją. Todėl geriausia mėšlu tręšti cukrinių runkelių priešsėlį ( žiemkenčius).

Pavasarį runkeliams dirvas mėšlu tręšti nerekomenduojama dėl to, kad labai suminama dirva, be to, mėšlo įterpimas nesiderina su priešsėjinio žemės dirbimo reikalavimais ir svarbiausia, kad neišvengiamai vėlinama runkelių sėja.

Labai svarbu mėšlą vienodai iškratyti, kad augalai būtų vienodai pamaitinti. Gana vienodai kraikinis mėšlas paskleidžiamas kratytuvais su vertikaliais būgnais. Iškratytą mėšlą reikia kuo skubiau įterpti. Geriausia įterpti plūgais be priešplūgių, normaliu 22-25 cm gyliu.

Skystas ir bekraikis mėšlas

Ūkiai, turintys skysto arba bekraikio mėšlo, gali jį panaudoti runkeliams skirtuose laukuose. Tačiau priklausomai nuo mėšlo tvarkymo technologijos, nuo atskiedimo laipsnio skysto arba bekraikio mėšlo tręšiamoji vertė gali svyruoti plačiose ribose. Norint tiksliai įvertinti, kiek mėšlas turi azoto, fosforo ir kalio, prieš tręšimą reikalinga ištirti laboratorijoje. To nežinant, sunku išvengti pertręšimo azotu ir kaliu, dėl to gali sumažėti šakniavaisių cukringumas ir pablogėti technologinės savybės.

Bekraikio neatskiesto mėšlo, turinčio 10-11 % sausų medžiagų, 1 tonoje būna:

bendrojo azoto apie 4-5 kg, iš jo apie trečdalis amoniakinio,

fosforo – apie 2-3 kg,

kalio – apie 4,5-5 kg.

Su 1 tona skysto mėšlo, kuriame sausų medžiagų būna apie 5-6 %, įterpiama:

bendro azoto 2,5-3,0 kg,

fosforo – apie 1-1,2 kg,

kalio – apie 2-2,5 kg.

Dažniausiai homogeninis bekraikis ir skystas mėšlas laistomas srutovežiais. Svarbu, kad mėšlas būtų paskleidžiamas ant dirvos vienodai. Skystą mėšlą pakankamai vienodai paskleidžia srutovežiai su besivelkančiomis žarnomis. Geriausia paskleisti nuėmus priešsėlio derlių ant ražienų su smulkintais šiaudais ir aparti rudenį. Kad mažiau azoto išgaruotų, išlaistytą mėšlą reikia įterpti kuo greičiau. Rudenį laistant būna mažesni azoto išgaravimo ir laikotarpyje iki pavasario išplovimo nuostoliai.

Skystą mėšlą, kaip ir kraikinį mėšlą, duoti cukriniams runkeliams pavasarį dėl dirvos suslėgimo ir sėjos vėlinimo nerekomenduojama.

Mineralinės trąšos

Normaliam cukrinių runkelių augimui yra būtini makroelementai: azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis, natris bei mikroelementas boras.

Cukriniai runkeliai, būdami vieni iš derlingiausių augalų, reikalauja daug maisto medžiagų. Su 1 tona šakniavaisių ir atitinkamu lapų derliumi iš dirvožemio paimama apie:

3,3 kg azoto, 1,45 kg fosforo (P2O5), 5,8 kg kalio (K2O), 1,8 kg natrio, 0,96 kg magnio, 0,04 kg boro.

Tokiu būdu, 50 t/ha šakniavaisių ir atitinkamam lapų derliui išauginti reikia azoto apie 165 kg, fosforo 72,5 kg, kalio 290 kg, natrio 89 kg, magnio - 48 kg. Dalį maisto medžiagų cukriniai runkeliai randa dirvožemyje, tačiau pagrindinis mitybos šaltinis yra mineralinės ir organinės trąšos.

Azotas yra sudėtinė chlorofilo dalis, labiausiai augalo augimą skatinanti maisto medžiaga. Jis įeina į baltymų nukleininių rūgščių fermentų sudėtį. Augale azotas skatina ir reguliuoja daugelį augimo ir vystymosi procesų. Augalai azotą ima iš dirvos nitratų (NO3) ir amonio (NH4) jonų pavidale. Trūkstant azoto sulėtėja augimas, sumažėja chlorofilo kiekis, lapai būna maži pailgi, šviesiai žali, vėliau pagelsta, stovi vertikaliai, naujieji lapai auga vangiai.

Azoto trūkumo požymiai labiausiai matomi 6-10 lapų tarpsnyje, esant vėsiam ir lietingam orui. dirvožemyje azotas atsipalaiduoja irstant organinei medžiagai. Tačiau pagrindinis augalų maisto šaltinis yra trąšos. Augalai pakankamai patręšti azotu saikingiau naudoja vandenį ir mažiau nukenčia nuo sausros. Paskutinįjį vegetacijos mėnesį gausus aprūpinimas azotu nėra naudingas, nes kaupiasi amidinis azotas, mažinantis šakniavaisių cukringumą ir cukraus išeigą. Todėl vėlyvas papildomas tręšimas yra nenaudingas.

Fosforas, tai labai svarbus fotosintezės, kvėpavimo, oksidacijos procesams augaluose sukurtų medžiagų ir energijos apykaitai. Fosforas ypač reikalingas pradiniuose cukrinių runkelių augimo tarpsniuose šaknų veiklai, lapų augimui.

Fosforo trūkumo ankstyvuose augimo tarpsniuose, neįmanoma kompensuoti vėliau ir gausesniu tręšimu. Kai fosforo trūksta: runkelių lapai būna smulkūs, tamsiai žali violetinio, arba rausvo atspalvio, apatinių lapų pakraščiai pasidaro tamsiai rudi, besiriečiantys į viršų, šakniavaisiai būna smulkūs, mažai cukringi.

Neutraliuose ir šarminiuose dirvožemiuose, kokiuose dažniausiai runkeliai auginami, augalai fosforą iš dirvožemio daugiausia ima hidrofosfatų (HPO4--) pavidale. Tačiau didžioji dalis Lietuvos dirvožemių augalams prieinamo fosforo turi mažai. Todėl pagrindinis fosforo šaltinis augalams yra trąšos.

Kalis yra normalaus ir sveiko augalo augimo ir vystymosi veiksnys. Jis pastovių junginių kaip azotas ir fosforas augale nesudaro, bet dalyvauja svarbiausiuose augalo vystymosi procesuose: padeda chlorofilui efektyviau panaudoti saulės energiją organinių medžiagų tame tarpe ir cukrų sintezei, jų apykaitai bei vandens cirkuliacijai augale, padidina druskų koncentraciją augalų sultyse, todėl padidėja augalo atsparumas šalčiams, sausroms ir kitoms nepalankioms sąlygoms.

Kai kalio cukriniams runkeliams užtenka šakniavaisuose susikaupia daugiau cukraus, be to ir derlius didesnis išauga. Tačiau gausus cukrinių runkelių tręšimas kaliu ir azotu vegetacijos pabaigoje gali sulėtinti cukrinių runkelių brendimą ir cukraus kaupimąsi bei sumažinti jo išeigą.

Kalio daugiau būna sunkesniuose dirvožemiuose. Iš lengvų dirvožemių kalis lengvai išplaunamas. Todėl jo atsargos lengvuose dirvožemiuose yra menkos. Kai trūksta kalio cukriniams runkeliams: lapai ima garbanotis, būna tamsiai žali su melsvu atspalviu, vėliau apatinių lapų pakraščiai ima ruduoti,

Natris didina cukrinių runkelių šakniavaisių ir lapų derlių, cukringumą ir cukraus išeigą. Natris dirvožemyje būna nestabilus, todėl lengvai išplaunamas. Dėl šios priežasties dirvožemyje, ypač lengvesnėse dirvose natrio būna mažai. Todėl be pagrindinių maisto medžiagų cukriniams runkeliams, tenka duoti ir natrio. Pramonė gamina nemaža trąšų rūšių, turinčių natrio.

Boras. Cukrinių runkelių dideliam ir cukringų šakniavaisių derliui išauginti labai svarbu pakankamai augalus aprūpinti boru. Boras reikalingas fiziologiniams procesams: įtakoja šaknų augimą ir vystymąsi, įtakoja fermentų aktyvumą, skatina kvėpavimą ir angliavandenių, ypač sacharozės sintezę ir nutekėjimą iš lapų į šaknis, didina cukrinių runkelių atsparumą ligoms.

Boras augalams reikalingas per visą vegetacijos periodą.Trūkstant boro: jauni lapai apmiršta, pajuosta, augalai suserga viduriniųjų lapų puviniu.

Pastebėjus pirmuosius ligos požymius būtina runkelius purkšti boro rūgšties tirpalu (1,5-2,0 kg/ha boro rūgšties ir 250-300 l/ha vandens) arba Soluboru (2,5-8,0 kg/ha) ar kitais boro turinčiais preparatais. Boro trąšos padidina cukrinių runkelių šakniavaisių derlių iki 25 %.

Magnis svarbus fermentų veiklai, bei fotosintezei. Jo poreikis išryškėja gausiau tręšiant kaliu, nes kalis trukdo augalams pasisavinti magnį. Jo trūksta lengvesniuose dirvožemiuose. Tačiau sunkesniuose dirvožemiuose magnio dažniausiai užtenka. Kalkinami dirvožemiai su kalkinėmis medžiagomis be kalcio dažniausiai gauna ir magnio. Daug jo turi dolomitmilčiai, defekatas.

Jei magnio cukriniams runkeliams stinga, tai: susilpnėja fotosintezė, sulėtėja lapų ir šakniavaisių augimas, ant lapų atsiranda dėmės. Pastebėjus magnio trūkumą runkelių pasėliuose, būtina naudoti magnio turinčias trąšas, išpurškiant jas ant augalų lapų.

Orientacinės maistinių medžiagų normos cukriniams runkeliams vidutinio derlingumo dirvose:

Planuojamas derlius t/ha	Maisto medžiagų kiekis kg ha-1
Planuojamas derlius t/ha	Azoto (N)	Fosforo (P2O5)	Kalio (K2O)
35-45	90-110	60-80	120-150
45-55	110-130	80-100	50-180

Tręšimo būdai

Trąšų efektyvumas labai priklauso nuo jų paskleidimo būdo, būtent: pakriko ir lokalinio.

Dažniausiai laukai tręšiami pakrikai, naudojant mašinas su diskiniais skleidimo aparatais. Tokiomis priemonėmis trąšas tolygiai paskleisti sunku. Be to, ant dirvos paviršiaus išbertos trąšos žemės dirbimo mašinomis įterpiamos nevienodame gylyje, jos sumaišomos su dideliu dirvožemio tūriu, dalis lieka dirvos paviršiuje neįterptos, kuriomis pirmiausia pasinaudoja piktžolės.

Žymiai tobulesnis, atitinkantis augalų mitybos poreikius, bei aplinkosaugos reikalavimus yra lokalinis tręšimo būdas. Tręšiant lokaliai trąšos panaudojamos 15-20% efektyviau, t.y., trąšų normą galima mažinti 15-20%. Šiuo būdu trąšos kombinuotomis sėjamosiomis sėjos metu įterpiamos šalia ir giliau sėklų, iš kur augalai šaknimis gali jas lengviau paimti. Lokaliniam tręšimui būtinos kompleksinės trąšos, maisto medžiagas turinčios kiekvienoje granulėje.